Titulinis / Veikla / Veiklos kryptys / ES reikalai


Kas yra Europos Sąjunga? 

Europos Sąjunga - tai Europos valstybių asociacija, siekianti platesnės ir gilesnės ekonominės bei politinės joje dalyvaujančių šalių integracijos.


Šiandien Europos Sąjunga yra didžiausia pasaulyje tarptautinė organizacija, apimanti 4,3 mln. kv. kilometrų, vienijanti 27 valstybes ir 492 milijonus gyventojų. Tai valstybių asociacija, siekianti glaudesnės ekonominės ir politinės integracijos vardan savo piliečių gerovės užtikrinimo, taikos ir stabilumo Europoje.

Europos Sąjunga - tai didžiausias pasaulyje prekybos blokas. Europos Sąjunga:

Tikslai

Pagrindinis Europos Sąjungos tikslas yra sukurti kuo "glaudesnę Europos tautų sąjungą, kurioje sprendimai yra priimami kuo arčiau piliečio" (Europos Sąjungos sutartis).

Kiti ES tikslai:

Principai

Pagrindiniai ES principai yra šie:

Ypatumai

Europos Sąjunga nuo kitų tarptautinių organizacijų skiriasi:

Istorijos pradžia

ES istorijos pradžia sietina su trimis Europos Bendrijomis: 1951 m. Paryžiuje įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, 1957 m. Romoje įsteigtos Europos atominės energetikos bendrija ir Europos ekonominė bendrija. 1967 m. liepos 1 d. visoms trims bendrijoms įsteigus bendras institucijas, imtas taikyti "Europos Bendrijų", arba "Europos Bendrija", terminas.

"Europos Sąjungos" terminas oficialiai imtas taikyti nuo 1993 m. 1992 m. vasario 7 d. pasirašius Mastrichto sutartį (sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) iki tol vartojamas "Europos Bendrijos" terminas buvo pakeistas "Europos Sąjungos" terminu. Pagal Mastrichto sutartį, Europos Sąjungą sudaro trys sudedamosios dalys (ramsčiai): Europos Bendrijos (Europos anglių ir plieno bendrija, Europos ekonominė bendrija ir Europos atominės energetikos bendrija (Euratomas), bendroji užsienio ir saugumo politika, bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

Svarbiausios sutartys

Svarbiausios Europos Sąjungos sutartys yra Romos sutartis, Suvestinis Europos aktas, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis, Amsterdamo sutartis. Šios sutartys tapo pagrindinėmis Europos Sąjungos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis, jos laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja.

Romos sutartis - 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija.

Suvestinis Europos aktas - 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge pasirašyta ( įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse.

Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis - 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašyta (įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.) sutartis, kuria įsteigta Europos Sąjunga.

Amsterdamo sutartis - 1997 spalio 2 d. Amsterdame pasirašyta sutartis, padariusi tam tikras Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarties ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisas.

Konstitucinė sutartis buvo parengta Konvento dėl Europos ateities (2002 rugpjūtis- 2003 birželis), o 2004. birželio mėn. Europos Sąjungos Vadovų Taryba ją priėmė. Kad sutartis įsigaliotų, kiekviena ES valstybė narė turi ją ratifikuoti. Vienose ES šalyse Konstitucinė sutartis ratifikuojama parlamentuose, kitose referendumais.
Lietuvos Respublikos Seimas Konstitucinę sutartį ratifikavo 2004 m. lapkričio 11 d.(Lietuva yra pirmoji ES valstybė narė ratifikavusi Konstitucinę sutartį).

Valstybės narės ir kandidatės

Europos Sąjungą sudaro 27 valstybės narės: Airija, Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Didžioji Britanija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Kipras, Latvija, Lenkija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Suomija, Švedija,  Vengrija, Vokietija.

Europos Sąjungos vadovų Taryba 2004 m. gruodžio mėn.nusprendė pradėti su Kroatija ir Turkija derybas dėl narystės.

Kas yra ES valstybės narės?

ES Valstybės narės - tai valstybės, pasirašiusios Europos bendrijų steigimo ir Europos Sąjungos sutartis, o tos, kurios nebuvo tarp šalių- steigėjų (taigi, ir Lietuva) pasirašiusios Stojimo sutartį ir tuo pačiu prisijungusios prie visų ankstesnių sutarčių.

Institucijos

Europos Sąjungą sudaro penkios pagrindinės institucijos- Europos Sąjungos Taryba (Taryba), Europos Komisija (Komisija), Europos Parlamentas, Teisingumo Teismas ir Audito Rūmai.

Kitos ES institucijos: Europos viršūnių taryba, Europos centrinis bankas, Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, Europos investicijų bankas, Pirmosios instancijos teismas, Ombudsmenas.

Kalbos

ES institucijų veikloje vartojama 23 kalbų: airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų, vokiečių. Šios kalbos laikomos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis.

Piliečių teisės

ES Valstybių narių piliečiai kartu yra ir ES piliečiai. Tai reiškia, kad ES pilietis gali:

Simboliai

Vėliava. Vėliavą sudaro melsvas (melsvo dangaus) fonas, kuriame pavaizduotos dvylika žvaigždžių, išsidėsčiusių apskritimo forma. Žvaigždės simbolizuoja Europos gyventojų vienybę. Žvaigždžių skaičius yra nekintamas. Žvaigždžių skaičius neturi nieko bendra su valstybių narių skaičiumi. Dvylika žvaigždžių vėliavoje yra todėl, kad šis skaičius tradiciškai reiškia tobulumą, užbaigtumą ir vienybę. Todėl po ES plėtrų vėliava nėra keičiama. Europos Sąjungos vėliava yra ne tik Europos Sąjungos, bet ir Europos vienybės bei identiteto plačiąja prasme simbolis. Auksinių žvaigždžių ratas reiškia Europos tautų solidarumą ir harmoniją.

Vėliavos istorija. Vėliavos istorijos ištakos yra 1955 m., kai Europos Sąjunga egzistavo tik kaip Europos anglių ir plieno bendrija ir tik su šešiomis valstybėmis narėmis. Bet atskiras organas su daugiau narių - Europos Taryba- buvo įsteigtas keletą metų anksčiau ir aktyviai gynė žmogaus teises bei propagavo Europos kultūrą. Europos Taryba svarstė, kokį susikurti simbolį, ir po ilgų svarstymų buvo patvirtintas dabartinis dizainas - dvylikos auksinių žvaigždžių ratas mėlyname fone. Įvairiose tradicijose dvylika yra simboliškas skaičius, reiškiantis tobulumą. Tai taip pat metų mėnesių ir laikrodžio valandų skaičius. Ratas, be kitų reikšmių, dar simbolizuoja vienybę. Taigi, Europos Sąjungos vėliava gimė kaip Europos tautų vienybės simbolis. Europos Taryba jau tada skatino kitas Europos institucijas naudotis ta pačia vėliava ir 1983 m. Europos Parlamentas priėmė šį pasiūlymą. Galiausiai, 1985 m. visi ES valstybių ir vyriausybių vadovai patvirtino vėliavą kaip oficialią Europos Sąjungos, kuri tada buvo vadinama Europos Bendrijomis, emblemą. Visos Europos Sąjungos institucijos ja naudojasi nuo 1986 m. pradžios. Europos Sąjungos vėliava yra vienintelė Europos Komisijos – vykdomosios valdžios, emblema. Kitos ES institucijos ir įstaigos greta Europos Sąjungos vėliavos naudojasi ir savo emblema.

Himnas. Europos Sąjungos himnas - 1972 metais Tarybos patvirtinti trys Liudviko van Bethoveno Devintosios simfonijos finalo aranžuotės fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Aranžuotės autorius- Herbertas fon Karajanas. Žodžiai- Frydricho Šilerio "Odė džiaugsmui".

Europos diena.  1950 m. gegužės 9 d. Robertas Šumanas (Robert Schuman) pasiūlė sukurti suvienytą Europą, nes tik taip buvo galima išsaugoti taikius santykius. Šis Šumano deklaracijos pavadinimu žinomas pasiūlymas buvo kūrinio, kurį dabar vadiname Europos Sąjunga, pradžia. Šiandien gegužės 9 d. yra tapusi Europos simboliu (Europos diena), drauge su vėliava, himnu, šūkiu ir bendra valiuta (euru) rodančiu, kad Europos Sąjunga yra politinis subjektas. Europos dienos šventiniai renginiai ir minėjimai priartina Europą prie piliečių, o Sąjungos tautas – vieną prie kitos.

Šūkis. „Suvienijusi įvairovę“ – Europos Sąjungos šūkis. Jis pradėtas vartoti apytiksliai 2000 metais, o pirmą kartą oficialiai paminėtas Sutartyje dėl Konstitucijos Europai, kuri buvo pasirašyta 2004 m. I-8 straipsnyje išvardyti ES simboliai. Šūkis reiškia, kad ES padeda europiečiams susijungti ir dirbti išvien, siekiant taikos ir gerovės, o daug įvairių Europos kultūrų, tradicijų ir kalbų yra žemyno vertybė. 

Pasas. Europos Sąjungoje nėra centralizuotos pasų sistemos. ES valstybių piliečiai naudojasi nacionaliniais pasais. Tačiau nuo 1985 metų Europos pasas pradėtas išdavinėti visose ES valstybėse, palaipsniui keičiant senuosius pasus. Pasų išdavimas ir toliau priklauso valstybių narių kompetencijai. Europos pasas yra vienodo formato, puskiečiu tamsiai raudonu viršeliu, ant kurio pasą išdavusios valstybės narės nacionaline kalba užrašyta "Europos Bendrija", tos valstybės pavadinimas ir įspaustas jos herbas.

Sprendimų priėmimas

Sprendimų priėmimas Europos Sąjungoje yra kompleksiškas dalykas, priklausantis nuo ES institucijų tarpusavio sąveikos, valstybių interesų bei skirtingų politikos sričių. Priskaičiuojama 20-30 įvairaus pobūdžio ir paskirties sprendimų priėmimo procedūrų.

Šiuo metu egzistuoja keturios pagrindinės įstatyminės procedūros: konsultacijos, bendradarbiavimas, bendri sprendimai ir pritarimas.

Konsultacijos. Pagal konsultacijos procedūrą teisės akto leidybą inicijuoja Komisija, kuri teikia teisės akto projektą Tarybai. Taryba, gavusi Europos Parlamento (retais atvejais - Ekonominių ir socialinių reikalų komiteto (ESRK) bei Regionų komiteto (RK) nuomonę, svarsto teisės projektą ir vienbalsiai arba kvalifikuota balsų dauguma priima sprendimą. Iki 1987 metų Suvestinio Europos akto visi teisės aktai buvo priiminėjami remiantis konsultaciniu būdu.

Bendradarbiavimo procedūra. Bendradarbiavimo procedūra yra žingsnis link gilesnės integracijos, Europos Parlamento galių išplėtimo bei konsultacinės procedūros išplėtimo. Pagal bendradarbiavimo procedūrą Europos Parlamentas gavo teisę antrą kartą dalyvauti teisės aktų ruošimo procedūroje. Šį sykį Europos Parlamentas ne tik teikia siūlymus (pirmas teisės akto svarstymas), bet ir turi teisę pritarti, taisyti arba atmesti Tarybos parengtą bendrą poziciją. Tačiau ir bendradarbiavimo procedūroje lemiamas žodis priklauso Tarybai, kuri gali neatsižvelgti į Europos Parlamento siūlymus ir priimti teisės aktą vienbalsiai (kvalifikuotas balsavimas negalioja). Bendradarbiavimo procedūrą įdiegė 1987 m. Suvestinis Europos aktas.

Bendro sprendimo procedūra. Bendro sprendimo procedūra atsirado po 1993 metų įsigaliojus Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai. Ši procedūra numato teisės akto priėmimą dviejų institucijų - Europos Parlamento ir Tarybos- vardu. Iki tol visus sprendimus priimdavo Taryba. Remiantis bendro sprendimo procedūra, Europos Parlamentas gavo teisę trečią kartą dalyvauti teisės akto svarstyme. Tarybai neatsižvelgus į po antrojo svarstymo pareikštą Europos Parlamento nuomonę bendros pozicijos atžvilgiu, Europos Parlamentas turi teisę balsų dauguma vetuoti Tarybos priimtą sprendimą. Kad būtų išvengta konflikto ir surastas abipusiai priimtinas sprendimo variantas, kartais sudaromas specialusis taikinimo komitetas, kuriame yra vienodai Tarybos ir Europos Parlamento atstovų.

Pritarimo procedūra. Pritarimo procedūra taikoma priimant svarbius tarptautinius sprendimus (pvz., naujų valstybių stojimas, Europos centrinio banko užduotys ir įgaliojimai ir pan.). Pagal šią procedūrą Europos Parlamentas tvirtina arba atmeta jam pateiktą teisės akto leidybos pasiūlymą, tačiau neturi teisės jo taisyti.

Šiuo metu taikomos visos keturios teisės aktų priėmimo procedūros, tačiau 1997 metų pasirašius Amsterdamo sutartį numatyta atsisakyti bendradarbiavimo procedūros ir vietoje jos taikyti supaprastintą bendro sprendimo procedūrą.

Teisės aktai

Europos Sąjungos teisės aktus sudaro reglamentai, direktyvos, sprendimai ir rekomendacijos bei išvados. Konkrečią dokumento formą pasirenka jį priimanti institucija.

Reglamentas. Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų "Oficialiajame leidinyje" arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems Europos Sąjungos teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės.

Direktyva. Direktyva suformuluoja uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms ES valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.

Sprendimas. Sprendimas priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims.

Rekomendacija ir išvada. Rekomendacija ir išvada nėra teisiškai privalomi Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis paprasčiausiai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybėm narėms.

Biudžeto sudarymas

Europos Sąjunga turi savo biudžetą, kurio lėšomis finansuojama visa ES veikla. Biudžetas yra bendras visoms Europos Sąjungos institucijoms ir valstybėms narėms, o jo lėšos skiriamas bendriems ES tikslams bei interesams pasiekti.

Europos Sąjungos biudžetas sudaromas remiantis keturiais finansavimo šaltiniais: muito mokesčiais už prekes, įvežamas į Europos Sąjungos teritoriją; rinkliavos už importuojamą žemės ūkio produkciją; dalis visose valstybėse narėse iš pridėtinės vertės mokesčio gautų įplaukų (42 % visų išteklių); dalis valstybių narių bendro nacionalinio produkto įnašų (40 % visų biudžeto lėšų).

Tikslius muitų dydžius nustato prekybos sutartys su trečiosiomis šalimis; pridėtinės vertės mokesčių ir bendro nacionalinio produkto dalys nustatomos kasmet; PVM dalis paprastai nesiekia 1 proc., o įnašai nuo bendro nacionalinio produkto kiekvienai valstybei narei - apie 0,5 %.

Biudžeto paskirstymas

Didžiąją ES biudžeto išlaidų dalį sudaro lėšos, skiriamos bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP). Kasmet ši dalis mažėja (1988 metais siekė 65 %, o 1999 metais - jau tik 43 %).

Kita didelė Europos Sąjungos biudžeto dalis yra skirta ekonominei ir socialinei sanglaudai įgyvendinti. Jai skiriama apie trečdalį viso ES biudžeto dalies. Kasmet ši dalis didėja (1988 metais siekė 18 %, o 1999 metais- 37 %). Toks ryškus bendrai žemės ūkio politikai skiriamų lėšų mažinimas ir atitinkamas lėšų išaugimas regioniniams ir struktūriniams fondams atspindi dabartinius Europos Sąjungos prioritetus- mažinti nedarbą bei regionų netolygų vystymąsi.

Nemažą dalį savo biudžeto Europos Sąjunga išleidžia moksliniams tyrimams ir technologijų plėtojimui. Tai yra vienas iš ES politinių prioritetų. Lėšos šiai veiklai vystyti siekia apie 7,5 %.

dalis biudžeto lėšų taip pat skiriama humanitarinei pagalbai trečiojo pasaulio šalims.

Biudžeto tvirtinimas ir kontrolė

ES biudžeto svarstymas ir tvirtinimas trunka beveik metus. Biudžeto projektą parengia Europos Komisija, prieš tai gavusi kitų ES institucijų pasiūlymus dėl savo finansinių poreikių. Vėliau projektas pateikiamas Europos Tarybai ir Europos Parlamentui. Europos Taryba tvirtina projektą kaip preliminarų ir pateikia jį Europos Parlamentui, kuris daro pataisas ir galiausiai po dar vieno Europos Tarybos pataisyto projekto varianto balsuoja dėl viso biudžeto projekto. Europos Parlamentas turi teisę patvirtinti arba atmesti biudžeto projektą (pirmą kartą biudžeto projektas buvo atmestas 1979 metais).

Biudžeto kontrole užsiima Europos Parlamentas ir Audito Rūmai, kurie atlieka Europos Sąjungos sąskaitų patikrinimus ir kontroliuoja ar lėšos naudojamos efektyviai. Kasmet, lapkričio pradžioje, Audito Rūmai pateikia ataskaitą, kurioje yra analizuojamas ankstesnių metų ataskaitos.

 

Informaciją patalpino
Europos Sąjungos reikalų skyrius